BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pradingėlis

2008-11-02 parašė medus

Sveiki,

jau seniai berašiau blogą po grįžimo iš Japonijos. Nėra arba nuotaikos, arba laiko, ar apie ką rašyti. Jeigu kils įkvėpimas, gal kažkas ir pajudės, bet sunku pasakyti :-) Tuo tarpu norintys išmokti japonų kalbos gali pasižvalgyti po vis teberašomas pamokėles - http://www.blogas.lt/nihongo/


Rodyk draugams

Kawaii!!!

2008-07-14 parašė medus

Kad jau pažadėjau parašyti apie dalykus, kurie man Japonijoje pasirodė išskirtiniai, pabandysiu po truputį juos prisiminti ir aprašyti. Pradžiai - apie japonų pomėgį mieliems dalykams.

Tikriausiai vienas iš pirmųjų kiekvieno išmoktų japoniškų žodžių yra かわいい (kawaii, tariasi kaip kavay su ilga y), kuris reiškia “miela(s)” arba “žavinga(s)”, nes jį galima išgirsti labai dažnai. O dažnai todėl, kad Japonijoje pilna mielų ir žavingų daiktų, pradedant žaislais ir baigiant statybininkų plakatais ant statybos aikštelę aptveriančios tvoros. Aišku, visokius mielus japoniškus personažus galima vardinti be galo… Kad ir Rirakuma

arba Mamegoma

bet šįkart kaip pavyzdį pasirinkau tikriausiai niekam nežinoma būtybę vardu Namisuke.

Jis yra Suginami miesto (kuriame aš gyvenu) simbolis ir naudojamas įvairiausiomis progomis. Pavyzdžiui, plakatuose apie šiukšlių rūšiavimo taisykles galima pamatyti Namisuke rūšiuojantį šiukšles ir pan. :-)

Pačio Suginami miesto puslapyje yra atskira skiltis šiam padarėliui, o norintys gali parsisiųsti ir kiekvienam mėnesiui atskirai nupieštą foną darbastaliui - http://www2.city.suginami.tokyo.jp/guide/guide.asp?n1=150&n2=200&n3=400#wp

 
 
 
Kawaii ne… Miela, ar ne? :-)

Rodyk draugams

Isogashii…

2008-06-25 parašė medus

忙しい… Isogashii, t.y. esu užsiėmęs ir trūksta laiko blogo rašymui. Paskutinius porą mėnesių dienotvarkė užpildyta nuo…iki… Darbo dienom - paskaitos ir ruošimasis joms. Savaitgaliais - darbas. Neieškau jokių didesnių nuotykių, niekur nekeliauju, tad ir parašyti nėra labai apie ką. Be to, jau liko tik mėnesis ir teks palikti Tokijų.
Pasistengsiu įdėti šį tą naujo gal kitą savaitę, nors bijau prisižadėti ir neištesėti :-) Šiam kartui tik vakarinė vienos iš triaukščių japoniškų sąnkryžų nuotrauka:

Rodyk draugams

Metro linksmybės

2008-05-12 parašė medus

Yessuz savo bloge įdėjo trumpą video iš Japonijos, tad nutariau pakomentuoti :-)

Keli patarimai tiems, kurie būdami Japonijoje norėtų patys sudalyvauti panašiose linksmybėse. Kaip sakė vienas draugas - būtina bent kartą gyvenime tai pajausti ;-)

 
1) Laikas. Rinkitės piko metą: ryte nuo 7.30 iki 8.30 arba po pietų apie 17 val. Taip pat puikiai tinka penktadienių ir šeštadienių vėlyvi vakarai, kuomet važiuoja patys paskutiniai metro (apie vidurnaktį). Tuomet visi vakarojantys stengiasi žūtbūt į jį patekti, kad netektų namo grįžti su gana brangiu taksi.

2) Vieta. Tam idealios didžiosios stotys: Shinjuku, Tokyo, Shibuya ir pan. Vien Shinjuku stotimi kasdien pasinaudoja beveik tiek žmonių, kiek yra visoje Lietuvoje - 3,3 mln., todėl surasti spūstį bus gana paprasta.

3) Metro linijos. Vienos būna populiaresnės nei kitos. Stebėkite, kur eina didžiausi žmonių srautai.

4) Būkite mandagus. Japonai perone sustoja į tvarkingas eilutes, darykite tą patį.

5) Grūskitės. Kai tik atvyks traukinys - aktyviai dalyvaukite įsigrūdime. Tokiu atveju pamirškite 4 punktą. Aplink pastebėsite abejingus veidus, kurie pripratę prie tokių dalykų ir nekreips jokio dėmesio į stumdymąsi. Kartais vagonas gali atrodyti apgaulingai pilnas. Tokiu atveju viena iš populiariausių taktikų yra atsisukti nugara į jau sulipusius žmones, paimti rankomis už viršutinės durų staktos ir įsistumti save atbulą į vidų.

6) Mėgaukitės. Tokiose spūstyse galėtumėte pabūti nebent per populiarios grupės koncertą. Tam įsivaizduoti puikiai tiks ausinukas su patinkančia muzika. O norintys ekstremalesnių iššūkių gali pabandyti skaityti laikraštį :-)

Rodyk draugams

Žemės drebėjimas

2008-05-08 parašė medus

Praeitą naktį netikėtai prabudau. Buvo apie 1 valanda ir apsimiegojęs nelabai supratau, kas vyksta. Atrodė, kad kambarys keistai juda. Užtruko keliolika sekundžių, kol galiausiai supratau, kad vyksta žemės drebėjimas. Papurtė visai neblogai, gal apie pusę minutės ir tada nurimo. Bendrabutyje subildėjo durys, pasigirdo kalbos ir šūkčiojimai, matomai visi čia gyvenantys ir dar nemiegantys užsieniečiai buvo sužavėti tokių japoniškų atrakcijų :-) 

Ryte žvilgtelėjau į dienraščio asahi.com puslapį, kad įsitikinčiau, jog nesapnavau. 7 ryto jau buvo maža žinutė, jog netoli nuo Tokijo buvo drebėjimo epicentras, stiprumas 5 balai iš 7 galimų (japoniška sistema, ne pagal Richterį), bet kol atėjo iki miesto, sumažėjo iki 3. Vis gi tai buvo stipriausias lig šiol čia buvęs nuo mano atvykimo.
Tačiau japonams tai nieko ypatingo. Per japonų kalbos paskaitą pasakiau, kad šiąnakt buvo stiprus drebėjimas, o dėstytoja tik nusišypsojo - “ar nebuvo baisu?” :-) Ir nors delfi.lt parašęs gana dramatiškai ir įdėjęs dar dramatiškesnę nuotrauką, bet bent važiuodamas su dviračiu į universitetą ir atgal nemačiau jokių drebėjimo padarinių, gyvenimas teka įprasta vaga (po pietų tame pačiame asahi.com jau nebuvo jokios žinutės apie jokį drebėjimą), o japonai prisistatę pastatų atlaikančių ir dar stipresnius supurtymus į tokius mažus pasiūbavimus atrodo nekreipia per daug dėmesio :-)

Rodyk draugams

Pasivaikščiojimai

2008-05-04 parašė medus

Senokai berašiau, bet prasidėjus paskaitoms laisvo laiko lieka visai nedaug ir nenuveikiu kažko labai ypatingo. O gal jau įpratau ir anksčiau nuostabą kėlę dalykai atrodo savaime suprantami :-) Bet pildau sąrašą to, kas vis dar pas japonus atrodo įdomu ir neįprasta, kad vėliau pačiam būtų smagų paskaityti, kiek aš čia adaptavausi. Įdėsiu tai į blogą gal kitą mėnesį.

 
Viena iš smagesnių naujienų yra ta, kad pagaliau netikėtai gavau darbą - toje pačioje jau prieš tai minėtoje veganiškoje kavinukėje. Dirbsiu visai nedaug, parduosiu tik savaitgalius, bet tikiuosi, kad jie atsipirks gera kalbos praktika. Galva prikimšta gramatikos, žodžių, derinių, o progų pašnekėti ir visai tai panaudoti nepasitaiko ne tiek daug, kiek norėčiau. Jau mokausi visokius mandagius pasakymus, nes čia su klientais reikia kalbėti aukštesniu ir mandagesniu lygmeniu. Bet ten užuka pavalgyti gan paprasti žmonės, tad jeigu ką, mano nemandagumu gal nepasibaisės.

 
Dar pagaliau prisiruošiau įkelti du video su pasivaikščiojimais. Pirmasis naujesnis, padarytas prieš savaitę Yoyogi parke ir sulipdytas iš 687 nuotraukų:

Antrasis kiek senesnis, fotografuotas dar žiemą ir sudarytas iš 845 nuotraukų. Maršrutas: bendrabutis - Wadabori parkas - bendrabutis:

Tiek trumpai. Tenka grįžti prie namų darbų, bet reikės pasistengti parašyti ir dažniau :-)

 
p.s. gal kas žino, kaip į Youtube įkelti geros kokybės video?

Rodyk draugams

Iš keistų valgių skrynelės bei Žemės Dienos

2008-04-20 parašė medus

Dar vienas kiek neįprastas japoniškas valgis, kurį galima nesunkiai aptikti kiekvienoje didesnėje parduotuvėje:

Jis vadinamas “warabi mochi” arba tiesiog “warabi”. Žali rutuliukai dešinėje yra minkšti ir tąsūs. Jie gaminami iš vandens, tirštiklio (gaunamo iš tam tikros jūros žolės arba japoniško paparčio) bei arbatos ekstrakto, kuris ir suteikia žalią spalvą. Kairėje - sojos miltai sumaišyti su cukrumi. Taip pat dėželėje galima rasti valgymui skirtą pagaliuką. Viskas, ko tik gali prireikti :-)
Šio patiekalo paruošimui didelio išmanymo nereikia - imame sojų miltus ir suberiame ant rutuliukų. Štai taip:

Nors atrodo, kad čia tik tirštas vanduo ir truputis miltų, bet iš tikro suvalgius tokią krūvą būni visai sotus. Skonis… sojinis, arbatinis ir kiek glitus, o tekstūra panaši į marmeladinius saldainius. Nieko labai ypatingo, bet verta pabandyti, jeigu norisi kažko tikrai japoniško :-)

Be keistų patiekalų valgymo šį savaitgalį dar buvau Tokijo Žemės Dienose. Apie tai trumpas pasakojimas “Gyventi Sąmoningai” bloge.

Rodyk draugams

Rasizmas ir japonų geografijos žinios

2008-04-08 parašė medus


Atsakau į BlackBoUnTy komentare pateiktus klausimus:

kaip ten del rasizmo apraisku? nes esu girdejusi ne viena uzsieniecio, gyvenancio Japonijoje, pasakojima apie sia problema. Teko paciam su tuo susidurti?
Tiesa, rasizmas čia egzistuoja, o ir Jungtinių Tautų organizacija yra apie tai išleidus ataskaitą (http://en.wikipedia.org/wiki/Ethnic_issues_in_Japan). Jis daugiausiai pasireiškia pasyviais veiksmais: paslaugų nesuteikimu, sunkumais ieškant darbo ir pan. Tarkime, norint išsinuomoti kambarį ar butą, kai kurios agentūros nesuteiks paslaugų dėl to, jog esate ne japonas. Ieškant darbo į tautybę taip pat gali būti atsižvelgiama. Kartais tai dėl japonų atsargumo ir baimės, kad su kitataučiu reikės kažkaip ypatingai elgtis, todėl nenorima apsikrauti rūpesčiais. Iš kitos pusės, užsieniečiai kartais yra “prisidirbę” ir ta kaltė krenta ant visų. Girdėjęs, kad kai kur į japoniškas pirtis “onsen” leidžiami tik japonai, nes buvę atvejų, jog atvykėliai tiesiog nežinojo, kaip jose elgtis. Kai kur geriausia eiti su draugais japonais, kad jie laiduotų jūsų patikimumą, geras manieras ir pan. :-) Ypač tai galioja būsto paieškose. Tais atvejais kartu esantis japonas tampa atsakingas, jog jūs elgsitės gerai, mokėsite nuomą, ir t.t. Tokios čia jau tradicijos, kad dažnai pasitikima ne individu, o jo aplinka, turimais ryšiais ir pan.
Dar svarbu dalykas yra kalbos mokėjimas. Jeigu prastai kalbi japoniškai - japonai bus mandagūs, bet į tave žiūrės kiek įtartinai. Tačiau gerai kalbant - viskas pasikeičia. Tai susiję ir su baimės išnykimu, kad užsienietis nesupras kažkokių taisyklių ir pasielgs netinkamai. Jeigu moki kalbą, duodi ženklą, kad esi Japonijoje netrumpą laiką, esi susipažinęs su kultūra, papročiais, o tuo pačiu ir kažkiek sujaponiškėjęs :-)
Nors galima aptikti minėtą daugiau “pasyvią” diskriminaciją, tačiau nesu girdėjęs, kad Japonijoje būtų grupuotės, kurios vykdytų išpuolius prieš užsieniečius ar imtųsi smurto. Todėl atvykėliai, kurie įsikuria ilgesniam laikui ar turistauja tikrai to gali nebijoti.

Pats asmeniškai su visu tuo nesusidūręs, nes neieškojau nei būsto, nei ėjau pats vienas į kažkokias ypatingas japonams vietas. Tiesa, ieškojau darbo, bet dėl jo neradimo greičiausiai buvo kalta ne diskriminacija, o dar nepakankamai geros kalbos žinios.

Keliaujant žiemą teko apsistoti pas du anglų kalbos mokytojus amerikiečius, kurie gyvena mažuose miesteliuose. Jie taip pat nepapasakojo nė vieno nemalonaus nuotykio. Bet tikriausiai viena yra atvykti pagal organizuojamą programą ar mainus, kai viskas už tave paruošta ir sutvarkyta, ir visai kas kita atvykti savarankiškai ir bandyti įsikurti savo jėgomis.
butu idomu isgirsti kokios japonu zinios apie Lietuva. Tas policininkas, klauses ar Lietuvoje salta tikriausiai zinojo kur ji yra? Siaip pastaruoju metu ten retkarciais pasirodo laidu apie Lietuva, tai ir idomu pasidare. Mano nuomone japonai labiau issilavine uz statistini vakarieti, tai tikriausiai neteko isgirsti, kad Lietuva yra kazkur salia Afganistano? :)
Lig šiol visi japonai žinojo, kur yra Lietuva. Tas tikrai stebina, nes retas atvykėlis iš kitų šalių (ypač neeuropietis) gali pasakyti “Aaa… Žinau… Yra trys Baltijos šalys: Lietuva, Latvija, Estija. O sostinės… Talinas, Ryga ir Vilnius. Ar ne?” :-) Na, gal ne visada taip, bet bent jau tai, kad Lietuva priklauso Baltijos šalims lig šiol žinojo visi. Tad japonų geografijos žinios tikrai geros.

Televiziją žiūriu retai todėl apie Lietuvos populiarumą joje nežinau. Tačiau kaip tik neseniai per laidą “Pasaulio Japonai”, kurioje pasakojama apie įvairiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenančius įdomesnius japonus, rodė apie Lietuvą ir joje gyvenantį Fumito Tomoi (tikriausiai pamenate iš “Takešio pilies” ar iš kitur). Tuo pačiu papasakojo apie Sugiharą, parodė Lietuvos vaizdų… Toks teigiamas ir gražus reportažas.
Beje, po geografinių žinių apie Lietuvą būtent ir seka žinojimas apie Sugiharą ir jo veiklą. O vienas pažįstamas japonas, kuris studijavo filosofiją, paminėjus Lietuvą pirmiausia įvardino ją kaip Emanuelio Levino gimtinę.
Tad afganistanų tikrai nepasitaiko :-)

Rodyk draugams

Anime naktys

2008-04-07 parašė medus


Trumpa reklama :-) :
Gera proga iki soties prisižiūrėti japoniškos animacijos ir susitikti su jos gerbėjais - Anime nights 2008

Rodyk draugams

Link Fuji kalno

2008-04-06 parašė medus

Trečiadienį sulaukęs gražių orų ir turėdamas dvi laisvas dienas sėdau ant dviračio ir važiavau už Tokijo ribų. Gyvenu vakarinėje jo dalyje, todėl ir maršrutas buvo į vakarus, kad kuo greičiau pasiekčiau miesto kraštą. Kaip tik toje pusėje, maždaug už 100km galima rasti didžiausią Japonijoje Fuji kalną, tad pagalvojau, kad galima pasistengus pasiekti ir jį. Tačiau turėjau tik dvi dienas ir galėjau vieną skirti mynimui į priekį, o kitą palikti grįžimui atgal. Vis gi tie ne tokie jau ir dideli teoriniai 100km praktikoje pasirodė esantys visai kitokie :-)
Trečiadienį papusryčiavęs jau prieš 7val ryto sėdau ant dviračio ir pradėjau kelionę. Pasiėmiau tik kelis paprastus dalykus: maisto, vandens, GPS'ą, fotoaparatą ir miegmaišį. Orai buvo puikūs – saulėta, šilta (apie +17), nestiprus vėjas. Viskas idealu :-)
Pirmiausia teko išvažiuoti už miesto. Nelygūs šaligatviai, pėstieji, daug mašinų… Spartos nėra ir tik už 5 valandų ir nuvažiavus 40km pagaliau baigiasi namai ir prasideda laukuose išsimėtę kolektyviniai sodai (bent jau taip tai atrodo).
Sustoju papietauti nedidelėje pievelėje prie miško. Lyg iš niekur per ją iš lėto besidairydamas ateina japonas. Pasisveikina ir truputį pakalbame. Pasirodo jis yra drugelių fotografas iš Tokijo ir ieško kažkokio ypatingo reto pavasarinio drugelio. Nustemba, kad atvažiavau su dviračiu, perspėja, kad toliau kelias kyla į kalnus, todėl bus nelengva ir toliau nužingsniuoja per pievą.
Važiuoju toliau. Kelis kilometrus tęsiasi lygumos, bet toliau prasideda „linksmieji“ kalneliai: kelias kyla į kalną, tada leidžiasi į apačią, vėl kyla, vėl leidžiasi, bet viską sudėjus, kiekvieną kartą užkopi daugiau nei tenka nuriedėti žemyn. Taip po truputį pakilau iki beveik 600 metrų aukščio (Tokijas yra maždaug 10-20 metrų pagal jūros lygį), tačiau pabaigos nebuvo matyti. Galiausiai po kelinto tokio kilimo-leidimosi pamačiau, kad judu į priekį gana negreitai ir Fuji galėčiau pasiekti nebent tik sutemus. Todėl nutariau nesivarginti ir geriau pavažinėti į šonus.
Pirmiausia nusileidau iki kempingo, kuris įsikūręs slėnyje prie upės. Vieta ir vaizdai labai gražūs – visas horizontas vien tik miškais apaugę kalnai, o nusileidus į slėnį jie atrodo dar didesni ir įspūdingesni. Ten pravaikščiojau kol ėmė po truputį vakarėti.
Buvo metas ieškoti vietos nakvynei. Naktys čia jau pakankamai šiltos, tad tereikėjo rasti tinkamą miškelį, pievą ar kažką panašaus. Kiek pavažiavus aptikau dar vieną (o gal tą pačią?) upę su ramią pakrante, kuri pasirodė kaip tik. Po visos dienos važiavimo vos sutemus prieš miega buvo sunku atsilaikyti ir greit jam pasidaviau. Bet vienas iš miegojimo po atviru dangumi smagumų yra tas, kad visada natūraliai atsikeli kartu su saule, todėl jau prieš 5 val. ryto buvau iki soties išsimiegojęs ir nusteikęs važiuoti atgal į Tokiją.
Grįžimas buvo paprastesnis – nuo kalnų į lygumą nusileidau dvigubai greičiau nei kad pakilau ir jau 6 val. pusryčiavau toje pačioje pievelėje, kurioje vakar valgiau pietus. Aišku, grįžimas per miestą buvo toks pats lėtas. Galiausiai per pietus jau buvau pažįstamose gatvelėse ir netrukus laimingai pasiekiau bendrabutį.
Kelionė buvo labai įdomi ir smagi. Nors Japonijos lygumos visos užstatytos miestais, bet kalnai likę mažai paliesti ir po juos pakeliauti tikrai verta :-) Suradus kelias laisvesnes dienas reikės būtinai pakartoti.

Maršrutas (iš viso įveikiau maždaug 130km):



Nuotraukos: paprastos ir hdr.

Rodyk draugams