Waseda, Tokijas, Japonija

Sakuros pražydo visai netikėtai - dar prieš kelias dienas medžiai buvo pilki, o šiandien jau paskendę žieduose. Bet to buvo galima tikėtis, nes japonai į šį reiškinį žiūri rimtai: per žinias pranešamas žydėjimų laikas atskirose Japonijos dalyse, per radiją tam skiriamos atskiros laidos, apie tai rašo laikraščiai, o internete galima rasti patarimus, kur aptikti gražiausius vaizdus arba kaip pasirengti sutikti “hanami” šventę.
Hanami pažodžiui galima išversti kaip “žiedų žiūrėjimas” (hana - gėlė, žiedas; mi - žiūrėti). Tai yra šimtmečiais besitesianti tradicija, kurios esmė - džiaugtis pavasariu, gamtos atgijimu ir gėrėtis sakurų žiedais. Tas “gėrėtis” gali būti kiekvieno suprantamas įvairiai. Nežinau, kaip hanami švenčia kitos Japonijos dalys, bet bent Tokijuje tai susiję su ėjimu į parką kartu su draugais tam, kad smagiai praleisti laiką ir skaniai pavalgyti :-)
Parkai šiomis dienomis apgulti žmonių, todėl gali būti taip, kad populiariausius plotus būsimiems pasisėdėjimams žmonės užsiima iš anksto (ryte atėjęs gali pamatyti miegmaišiuose ant žolės miegančius žmones, kurie per naktį “laiko” vietą). Sutartu laiku čia ateina grupelė draugų, bendradarbių ar tiesiog šeima su vaikais, atsineša krepšį maisto, atsisėda ant plėvele ar kažkuo kitu užklotos žemės, šnekasi, valgo, žaidžia žaidimus ir pan. Apžvelgus parką galima pamatyti, kad sėdėti būtina po sakuromis, nes ten kur jų nėra - nėra ir žmonių.

Aš irgi prisijungiau prie hanami mėgėjų ir kasdien sėdu ant dviračio ir numinu vis į skirtingą parką. Jau aplankiau keturis, bet jų neturėtų pritrūkti per visą sakurų žydėjimų laiką, mat tai trunka neilgai - geriausiu atveju apie 2 savaites.

Įdedu nuotraukas iš pirmojo, Wadabori parko - a.fluxus.lt/lidi/japonija/
Eksperimentuoju ir su HDR (didelio dinaminio diapazono) nuotraukomis, tad keli bandymai iš ten pat - a.fluxus.lt/lidi/japonija/tm9/hdr/

P.S. Atsakau į prieš tai komentaruose keltą klausimą: taip, japonai hanami metu geria sakę (ir ne tik) :-)

Pagaliau prisiruošiau ir įdėjau keletą naujų - a.fluxus.lt/lidi/japonija

Be to, video iš auksinio drakono šventės - youtube.com/watch?v=i3az-y7cuPM. Tik youtube kažkodėl labai suprastina kokybę… Bet šis bei tas matosi :-)

Šiandien einant gatve pamačiau kai ką netikėto - veganiški ramen!


Apačioje - ラーメン野菜さん (ponas daržovių ramen) :-)

“Ramen” yra japoniškas makaronų patiekalas panašus į sriubą. Dažniausiai tai sultinyje virti makaronai su trupučiu daržovių, jūros žolių, grybų ar mėsos. Ramen yra viena iš japoniško greito maisto rūšių ir kiekvienoje didesnėje Tokijo gatvėje galima pamatyti nedidelius tik ramen gaminančius restoranėlius. Prie jų per pietus neretai nusitęsia ištisos papietauti atėjusių žmonių eilės. Kai kurios tokios užeigėlės yra visai mažytės, jose nėra kėdžių ir valgoma tiesiog stovint.
Vegetariškų ramen surasti sunku, nes vien sultinys, kuriame verdami makaronai, dažniausiai būna gaminamas iš mėsos. Bet šįkart vienas iš restoranų tinklų matomai nusprendė išbandyti naują jų rūšį ir pagamino vien tik daržovinį ramen. Bandau skanauti :-)
Užėjus į vidų pasitinka… automatas:



Tai dažnas dalykas daugelyje kavinių. Apskritai, japonai mėgsta automatus ir jų galima aptikti visur ir visokių. Šiuo atveju tereikia sumesti reikiamą sumą, paspausti patiekalo mygtuką, gauti užsakymo lapelį ir jį paduoti priėjusiais padavėjai. Gal už dešimties minučių atkeliauja ir lėkštė:



Kiek valgęs ramen užeigose, visur porcijos laaabai didelės. Iš nuotraukos gal sunku suprasti, kokio dydžio šis indas, bet jį įveikęs jautiesi truputį persivalgęs. Be makaronų jame dar buvo pomidorų, česnakų, žalių “misome” lapų, morkų, bulvių, mažų kukurūzų ir gabalėlis japoniško ridiko “daikon”. Skonis gan paprastas, nei aštrus, nei sūrus, nei rūgštus, kaip, beje, ir daugelio japoniškų valgių. Bet buvo visai skanu. Dabar praėjus jau 3 valandoms vis dar jaučiuosi sotus :-)

Bendra virtuvė yra vienintelė bendrabučio vieta su televizoriumi, todėl jį žiūriu tik valgydamas. Apie japonų televiziją būtų galima prirašyti labai daug, nes ji ganėtinai skiriasi bent jau nuo lietuviškosios. Bet gal apie tai kada vėliau… Šį kartą apie trumpą laidelę vaikams “ピタゴラスイッチ” (pitagora suicchi), kurioje be viso kito rodo ir trumpus video apie sudėtingas konstrukcijas atliekančias paprastus dalykus :-)





Ir dar čia: http://www.collegehumor.com/video:1682247

Yuotube.com galite rasti ir daugiau į paiešką įrašę “pythagoras switch” arba “Rube Goldberg”. O jeigu atsiras įkvėpimas kažką panašaus sumeistrauti namuose - parašykite kaip sekėsi :-)

Prieš porą dienų buvo jau antras čia patirtas žemės drebėjimas. Šįkart irgi visai nestiprus - tik kartą viskas aplink sukrutėjo ir nurimo. Vis gi to užteko, kad ateitų mintis “lįsti po stalu, ar nelįsti?”. Bet turiu tvirtą stalą, o ir po juo nemažai vietos, tai drebėjimai nebaisūs :-)

Su darbo paieškom nieko gero. Palikau nemažai CV, pabuvojau dviejuose interviu (bent gera treniruotė japonų kalbai), bet taip ir likau bedarbis. Nors dar ne viskas prarasta.

Artėja sakurų žydėjimas. Jau vieną kitą galima pamatyti, bet už savaitės ar dviejų turėtų subaltuoti visi parkai. Tuo metu prasideda ir žiedų žiūrėjimai “hanami” kuomet japonai keliauja į parkus, pasitiesia kažką ant žemės ir susėdę džiaugiasi sakuromis bei valgo atsineštus skanumynus. Bet apie tai parašysiu, kai viskas vyks gyvai :-)



Ir apie petražoles kempinėje. Šiandien nutariau virti lęšių sriubą, tad parsinešiau iš turgaus japoniškų petražolių. Jos skoniu panašios į lietuviškas tik truputį skiriasi išvaizda.



Mėlyna dalis slepia kai ką įdomaus ir išpakavus galima pamatyti:



Pasirodo petražolės iš “modernių” šiltnamių ir niekada nebuvę žemėje - augalas užaugęs kempinėje, kuria tekėjo patręštas vanduo.



Nepaisant to sriuba gavosi skani :-)

Štai jau ir pavasaris. Ta proga pirma jo diena buvo gana šilta, apie +13 laipsnių. Nors žiemos (mano supratimu) ir nebuvo, medžiai kaip žaliavo taip ir žaliuoja, pirštinių reikia tik vakare arba anksti ryte važiuojant dviračiu, o sniegą buvo galima pamatyti vos kelias valandas, bet vis tiek smagu laukti pavasario. Kaip tik aptikau ir visai gražiai žydinčią ankstyvą sakurą:



Šiandien bevažiuojant mažomis gatvelėmis ir apžiūrinėjant namus, vis negalėjau atsistebėti tokiu ankštu žmonių gyvenimu: siena prie sienos, durys dažnai tiesiai į gatvę, o apie sodelį, darželį ar kiemą nėra net kalbos.
Daug namų yra tipiškos daugiaaukštės dėžutės, bet nemažai ir individualių. Juos irgi galima suskirstyti į „gyvus“ ir „negyvus“. Pirmuosius galima atskirti pagal daugybę gėlių vazonų, įdomių niekučių ar papuoštų langų ir durų:



„Negyvi“ savo ruožtu pasižymi uždengtais langais, augalų nebuvimu, vaiduokliška nuotaika, o ir šiaip būna gana apšiurę:



Malantis po gatveles galima dairytis ne tik į namus, bet ir „daikteliauti“. Gan dažnas toks vaizdas:



T.y. kažkas kažką išmeta, bet prieš tai tą daiktą padeda prie gatvės ir užkabina raštelį どうぞ (douzo, prašom) ar pan. Aišku, kažko labai įdomaus radimas priklauso nuo lydinčios sėkmės, bet jeigu reiktų susirinkti baldus ar šiaip kokių niekelių, tai per mėnesį rastum viską, ko tik reikia. Vien šiandien užtikau šias nufotografuotas spinteles, didelį kilimą, mano mėgėjiškom akim visai gerai atrodžiusias slides, televizorių, video magnetofoną bei daugybę virtuvės rakandų, pradedant puodais ir baigiant mikseriu.
Kiek kitoks daikteliavimas, o tiksliau “knygeliavimas“, galimas popieriaus metimo dieną - tuomet vien manga komiksų būtų galima pririnkti visą kambarį :-) Knygas taip pat riša pundeliais ir tiesiog palieka prie gatvės. Žodžiu, telieka tik nebūti labai išrankiam :-)

Nuo vakar popietės Tokijuj didelis vėjas. Anot prognozių stiprumas 45 m/s - net langai barška nuo gūsių. Nusprendžiau apvažiuoti su dviračiu kelių kilometrų ratą ir pažiūrėti, ką jis prikrėtęs. Nieko labai ypatingo… Tik gatvėse daugiau šiukšlių ir mažiau žmonių. Dar kartais ant šaligatvio mėtosi vienas-kitas nuverstas gėlių vazonas ar dviratis.



O čia panašu į grandininę reakciją - griuvo vienas, o tada ir kiti:



Užtat važiuoti smagu – jeigu kryptis kartu su vėju, tai ir minti nereikia, užtenka, kad į nugarą pučia :-) Aišku, prasčiau, kai priešingai…

* * *

Palengva ieškau darbo - einu į man patinkančias vietas ir tiesiog klausiu, ar jiems nereikia darbuotojų :-) Bent trijose vietose buvo parodytas šioks toks susidomėjimas ir žadėjo paskambinti, bet kitur iš karto purto galvą. Tad nežinia kuo viskas baigsis… Užtat sužinojau ir pamačiau kone visas Tokijo ekologiškas ir veganiškas/vegetariškas vietas, nes jas pirmiausia ir aplankiau. Idealiausia, jeigu rasčiau jose darbą.
O šiandien kaip tik netikėtai gavau laišką iš vienos kavinukės, kuri pasirodė visai miela. Prieš kelias dienas palikau CV, o dabar kitą savaitę kviečia į interviu. Tikiuosi, kad savininkas neišsigąs mano dar šleivos-kreivos japonų kalbos… Reikia iki tol pasimokyti kokių „mandrų“ frazių :-)
Čia tos vietos nuotrauka:

Šiandien parduotuvėje pamačiau kai ką netikėto - naują ir dar neragautą saldumynų mochi rūšį :-) Nors paprastai jie atrodo kaip ryžių kamuoliukai dėžutėje, bet šįkar buvo suvynioti į žalią lapą:



Iš pradžių galvojau, kad jau artėja pavasaris ir pradedami pardavinėti sakura mochi (桜餅) - mochi suvynioti į sakuros lapus. Bet tik paskui išaiškėjo, kad tai kashiwa mochi (柏餅) ir lapai visai ne vyšnios, o ąžuolo. Išvyniojus atrodo taip:



Pats mochi žalias, nes į jį įdedama sumalto tam tikros rūšies kiečio lapų. Viduje, žinoma, saldžių pupelių džemas “anko”. Skonis įdomus, nes lapas, nors ir nevalgomas, bet priduoda labai gero medžio aromato. Gardumėlis :-P

Buvo pageidavimas pasidalinti
japoniškais gardumynais, o šiandien kaip tik pietums dariau suši,
tad nusprendžiau aprašyti visą procesą :-)

Japonai suši turi kelių rūšių su
gausybe porūšių. Kiekviename jų pagrindas yra ryžiai, kurie gali
pagardinami praktiškai viskuo, kas pakliūna po ranka. Suši gali
būti sūrus, aštrus, saldus, rūgštus ar bet kokio kito skonio.

Aš lig šiol gaminęs tik į jūros
dumblius “nori” įvyniotą suši, kuris vadinamas
“makizushi”. Jo pagaminimui būtina turėti tik ryžių ir
jūros dumblių lapų, o visa kita priklauso tik nuo vaizduotės :-)
Čia panašiai kaip su picos gaminimu - tereikia turėti picos padą,
o ant jo galima dėti, kas kiekvienam patinka.

Aš naudojau:

Viršuje: sojų padažas, malti sezamai
(labai populiarūs japoniškoje virtuvėje), virti ryžiai.

Ant lentelės: česnakas, šparaginės
pupelės, morka, “wasabi” padažas (žaliose tūtelėse),
bambukinis kilimėlis (”makisu”), jūros dumbliai “nori”.

Sojų padažą nesunkiai galima rasti
visose parduotuvėse. Tas pats ir su sezamais (juos nesunkiai sumala
kavamalė).
Ryžiai gali būti tiek balti, tiek ir
rudi (nevalyti). Svarbiausia, kad jie būtų nekaršti ir lipnūs.
Ryžius reiktų virti apie 20 minučių uždengtame puode, užpylus
tik tiek vandens, kad vos apsemtų ir ant labai mažos ugnies. Nuėmus
nuo viryklės juos reiktų palaikyti keletą minučių uždengtus, o
paskui atidengus dar kelias minutes pamaišyti, kad išgaruotų
daugiau drėgmės. Ryžiai turi būti nešlapi, o tik truputį
drėgni. Geriausia rinktis tokius, kurie patys lipniausi. Kitaip suši
gali tiesiog pabirti. Tradiciškai į išvirtus ryžius įmaišo truputį acto su cukrumi, tačiau aš taip dariau tik kartą ir labai didelio skirtumo nepastebėjau.
„Wasabi“ padažą siūlau pakeisti
paprasčiausiais lietuviškais krienais. Jų skonis praktiškai
nesiskiria.
Bambukinis kilimėlis nėra visiškai
būtinas, tačiau kiek palengvina gaminimą. Jeigu namuose turite
kažką panašaus – panaudokite. Jeigu ne – galite išsiversti ir
be jo.
Jūros dumblių lapų galima rasti visų
didesnių parduotuvių rytietiško maisto skyriuose.

Pirmiausia susmulkiname česnaką:

Ir pakepiname su trupučiu aliejaus kol pradės ruduoti:

Laikomės taisyklių :-) (tokiais visa virtuvė nukabinėta)

Supjaustome juostelėmis morką:

Tuomet tiesiame kilimėlį ir ant jo dedame vieną nori lapą šiurkštesne puse į viršų. Jeigu kilimėlio neturite, dėkite nori tiesiog ant stalo ar ant pjaustymo lentos:

Sekantis žingsnis - ant nori plonai paskleisti ryžius. Prieš juos imdami susidrėkinkite rankas, nes kitaip nieko nesigaus :-) Ryžių sluoksnis turi būti plonas - apie dviejų-trijų ryžių storio. Man vienam nori lapeliui pakanka vienos rankos saujos ryžių. Jį padenkite visą, išskyrus apie 2 cm viename krašte.

Pačiame ryžių viduryje išdėliokite “įdarą”. Jam geriausiai tinka tai, ką galima supjaustyti juostelėmis: morka, agurkas, avokadas… Smulkūs gabalėliai (pavyzdžiui pupelės) nesunkiai išbyra, todėl sušiui verčiau jų nenaudoti. Aš dėjau morką, dvi eilutes šparaginių pupelių, ant viršaus užtepiau wasabi ir apibarsčiau sezamu.

Ir dar kepto česnako:

Laikas linksmajai daliai - vyniojimui. Prieš tai darant būtina likusį laisvą nori lapelio krašta truputį sudrėkinti - jis tampa lipnus ir suvyniojimas nepabėga. Jeigu turite kilimėlį darykite taip: imkite už tolimesnės pusės ir lenkite nori lapą iki ten, kur pasibaigia ryžiai. Jeigu neturite - viską darykite taip pat tik stenkitės neįplėšti nori lapo. Turėtumėte gauti kažką panaušaus į tai:

Turintys kilimėlį imkite už artimesnio krašto ir suvyniokite visą suši. Atkreipkite dėmesį į sudrėkintą nori lapo kraštą, kad jis gražiai prisispaustų. Neturintys kilimėlio atsargiai bet tvirtai užspauskite sudrėkintą nori kraštą ir suvyniokite sušį, kad jis taptų apskritas. Pabandykite suši kiek paspaudyti, kad ryžiai ir įdaras geriau susipresuotų. Jeigu įvynioję į kilimėlį, jį paimkite į rankas ir taip pat paspaudykite:

Išvyniojus turėtų gautis kažkas tokio:

Tuomet imkite aštrų peilį ir jį kiek sudrėkinę supjaustykite suši į maždaug 1,5cm gabalėlius (kad būtų patogaus dydžio suvalgyti vienu kasniu). Patys galai dažniausiai nebūna taip gerai susispaudę ir juose nebūna tiek daug ryžių, tad tiesiog nupjaukite po vieną centimetrą iš kiekvienos pusės ir čia pat suvalgykite :-)

(aš kiek persistengiau ir supjausčiau per storai…)
Štai ir turime suši:

Viską kartojame kol prigaminame visiems išalkusiems :-)

Valgyti suši labai paprasta: tiesiog imkite gabalėlį su ranka ir padažykite į sojų padažą.

Skanaus! :-)

Papasakosiu apie mokslo japoniškame universitete ypatumus, nes sulaukiau komentarų, jog iš mano blogo susidaro įspūdis apie kas mėnesį duodamas atostogas :-)

Iš tikro, Waseda tvarka man pasirodė labai panaši į manęs nuo rudens laukiančio VDU. Kiekvieną semestrą studentai gauna apie 20 kreditų ir gali juos naudoti renkantis dalykus. Žinoma, kažkiek jų iš karto „suryja“ privalomos ir nuo specialybės priklausančios paskaitos, bet dalis lieka ir laisvai pasirenkamiems dalykams. Man buvo privaloma turėti japonų kalbą, o visa kita galėjau laisvai rinktis iš gan didelio sąrašo angliškų paskaitų. Esu taip vadinamoje „Tarptautinių laisvųjų studijų“ programoje (kaip ir dauguma čia atvykstančių mainų studentų), kuri reiškia, kad galiu mokytis bet ką ir naudoti kreditus man patinkantiems dalykams :-) Tuo nesiskundžiu, nes anglų kalba dėstomų dalykų tikrai daug: nuo menų iki fizikos.
Dėstytojai iš įvairiausių šalių (nuo japonų iki škotų), o neanglakalbiai šneka visai gerai, nors prie akcento kartais reikia priprasti. Visi darbai, atsiskaitymai ir pan. aišku irgi angliškai.
Po pirmo semestro, palyginus su studijomis Lietuvoje, japoniškosios yra kelis kartus lengvesnės. Ne gana to, anglų kalba dėstomos paskaitos yra sudėtingesnės už dėstomas japoniškai. Tai patvirtina tiek patys japonai studentai, tiek pats universitetas, kuris anglų paskaitose gautą balą prilygina didesniam japoniškų dalykų balui (nors tai tikriausiai daugiausiai dėl to, kad anglų kalba čia laikoma gan sunki). Tačiau jau prieš tai teko girdėti, kad japoniukai nors vargsta mokyklose, bet paskui gali pailsėti universitetuose :-)
Palyginimui ir tai, kad jeigu VDU iš rašto darbo (analizės, ataskaitos ir pan.) reikalaujama ne mažiau 10 psl., tai čia pakanka 4 psl. :-)
Galiausiai apie atostogas ;-) Čia jų studentai turi tiek pat, kiek ir Lietuvoje – maždaug 4 mėnesiu per metus. Skirtumas tik tas, kad čia viskas išdėliota kiek kitaip. Mokslo metai prasideda ne rudenį, bet pavasarį – balandžio mėnesį. Pavasario semestras baigiasi liepos gale ir visi gali pailsėti iki spalio pirmųjų dienų. Tada prasideda rudens semestras, kuris tęsiasi iki sausio galo. Todėl čia nėra ilgų vasaros atostogų, o tik po du mėnesius tarp kiekvieno semestro. Be to, kaip ir Lietuvoje, taip ir čia, visi gauna pora laisvų savaičių Kalėdų laikotarpiu.
Tad nors atostogauju dabar, bet vėliau teks paplušėti iki pat vasaros vidurio. Tačiau prisiminus praėjusių metų karščius, kai kone visą mėnesį Tokijuje buvo apie +40, sunku pagalvoti, ką tokiu metu galima išmokti…

Keli šio ryto įspūdžiai… Numyniau iki internete atrastos didžiausios Tokijuje nejaponiško maisto parduotuvės. Ją galima rasti brangiajame Azabu rajone, kur įsikūrę dauguma užsienio šalių ambasadų. Jų darbuotojai (ar kiti sunkiai prie japoniško maisto prisitaikantys užsieniečiai) pasiilgę savo šalies valgių ateina čia ieškoti reikiamų gėrybių. Tai akivaizdu tik įėjus į vidų: 90% klientų nejaponai, pro garsiakalbius groja kažkokia amerikietiška radijo stotis, o ant etikečių prie japoniškų užrašų galima rasti ir angliškus.
Aš užsukau tik iš smalsumo bei norėdamas pažiūrėti, gal tai būtų gera vieta ieškoti darbo. Labai kažko įdomaus neradau, viskas gan brangu, nors smagu pamatyti, jog yra tokių retenybių, kaip linų aliejus :-) Tad nieko nepirkau, o grįždamas iš mažos parduotuvėlės pačiupau japoniškų ryžių traškučių – ner čia ko remti prekių transportavimo tūkstančius kilometrų ;-)

Ir dar… bevažiuodamas sugebėjau nusiversti nuo dviračio :-) Bet viskas tvarkoj – sveikas gyvas tik su nubrozdinta alkūne.