BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žiemos kelionės - 3

Palikę Mitoją patraukėme link Kijoto. Dar viena diena prabėgo dardant traukiniais, bet teko važiuoti pro kalnus ir vaizdai buvo nuostabūs: traukinys tai įlįsdavo į tunelį, tai išlįsdavo įspūdingame slėnyje. Pakeliui nebuvo jokių didesnių miestų tik išsimėtę kaimeliai ir atskiri namai.
Kijote teturėjome vieną diena tad pamatėme nelabai daug. Atvykus vakare stipriai lijo, bet ryte nurimo ir galėjome visą dieną smagiai vaikščioti. Apžiūrėjom didelį imperatoriaus parką ir keletą iš daugelio miesto šventyklų. Viena iš jų buvo skirta atnešti laimę besimokantiems, todėl mokiniai ir studentai čia ateina prašyti sėkmės. Viskas kaip ir nieko, bet kai kurios tradicijos gan keistos. Tarkime, šventyklos teritorijoje yra buliaus skulptūra, kurią patrynus su ranka tampi protingesnis :-) Arba gali sumokėti 5000 ienų (apie 110 litų) ir gauti pažadą, kad vienuolis pasimels už tavo sėkmę įstoti į universitetą. Jeigu kam reikės, galit pervesti pinigų ir nuneščiau ;-)
Kitą dieną išvykome iš Kijoto į Sado salą, kuri yra netoli nuo Nigatos miesto. Teko plaukti daugiau nei dvi valandas su keltu per gana audringą jūrą, nors čia 3 metrų bangos nėra laikomos kažkuo ypatingu.
Sado saloje gyvena pažįstama japonė Yuko, kuri mus apgyvendino visas keturias dienas, o jos tėvai buvo labai draugiški, apvežiojo po įvairias gražias salos vietas bei gamino tradicinius nematytus vietinius valgius. Gyvenome paprastame name, kuris mūsų akimis žiūrint buvo gan neįprastas: tik su vienu šildomu bendru kambariu, kuriame verda pagrindinis gyvenimas, o miegamieji, virtuvė, vonia ir pan. labai šalti – žiemą apie 3 laipsniai. Langai taip pat niekuo neizoliuoti, vienstikliai, pro juos pučia vėjas… Atrodo, kad žiemai čia niekas nesiruošia ir tiesiog prabūna tuos du-tris mėnesius per daug dėl nieko nesijaudindami, o paklausus kodėl taip yra tiesiog gūžteli pečiais. Bet žiemos Sade nėra labai šaltos, temperatūra apie -1, tačiau kone visą laiką pučia labai stiprus vėjas ir atrodo, kad iš tikro yra daug šalčiau. Tuo tarpu vasarą būna karšta, apie +30, ir drėgna.
Didelę laiko dalį pratupėjome namelyje bešnekėdami, žaisdami japoniškus stalo žaidimus ir gamindami valgyti. Lietuvių „komanda“ bandė padaryti pyragėlių su uogiene ir aguonomis (tiesa, vietoje jų teko naudoti sezamą) bei bulvinių blynų, o Yuko mama ir tėtis prigamino pačių įdomiausių ir neragautų Sado salos patiekalų: įvairių vietinių jūros žolių, lelijos šaknų, koniaku augalo su geriamu actu, suši, ir visokių kitokių. Buvo visai įdomu juos išbandyti.
Sado saloje prieš kelis šimtus metų buvo atrastas auksas ir ji kurį laiką buvo labai populiari. Žmonių tada gyveno kelis kartus daugiau nei dabar, tačiau išsekus auksui visi išsiskirstė kas sau ir šiandien gyventojai verčiasi turizmu arba žemdirbyste. Vienas iki šių dienų iš to laiko išlikusių salos simbolių yra aukso ieškotojų per patį vidurį iškastas kalnas.
Paskutinę dieną Yuko mama nusprendė mus pavežioti po salą ir aprodyti jos gražiausias vietas. Aplankėme seną kaimą, kuriame pastatai išlaikyti autentiškai, su siaurom gatvelėm ir akmenimis ant stogų, kad stiprus vėjas nenuplėštų čerpių. Tačiau žiemą ten viskas atrodė tarsi negyvenama - matėme tik vieną žmogų. Tada dar užsukome į didelę šventyklą ir pakeliavome pajūriu. Pakrantės Sade gražios ir vasarą jos būna pilnos žmonių, bet žiema pučiant stipriam šaltam vėjui vaikščioti po jas nėra pats smagiausias užsiėmimas…
Kitą dieną vėl sulipom į keltą ir gan ramiai grįžom į pagrindinę Japonijos salą. Pusė dienos vėl prabėgo traukinyje kol pasiekėm Akitos miestą. Jis buvo šiauriausias mūsų kelionės taškas ir tą patvirtino nemažas sniego kiekis. Apsigyvenom pažįstamų japonų šeimoje, jų nedideliame, bet labai įdomaus išplanavimo butuke su aukštom aukštom lubom :-) Jiems kaip tik tuo metu buvo atostogos, tad kitą dieną sėdom į mašiną ir važiavome po gražesnes vietas. Akitos apylinkės taip pat pakankamai kalvotos, tad užkilom į kelis kalniukus nuo kurių atsiveria įspūdingi vaizdai ir tolumoj matosi jūra. Dvi dienos prabėgo tai vaikštinėjant po aplinkines vietas, tai vėl bandant daryti kokį nors japonams neįprastą tradicinį lietuvišką patiekalą :-)
Jau ėjo į pabaigą dvi savaitės ir buvo metas grįžti „namo“. Paskutinė ilga diena traukinyje ir visai vakare jau buvome Tokijuje, kuris po visko atrodo dar triukšmingesnis, judresnis ir labiau susigrūdęs nei anksčiau. Tad galvoje kirbena mintis kažkada vėl iš jo ištrūkti ir pabandyti viską pakartoti ;-)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Žiemos kelionės - 3”

  1.   Anonymous rašo:

    Idek nuotrauku ;D labai laukiamos

  2.   amonas rašo:

    Taip, taip, laukiam nuotraukų :)

Rašyk komentarą